Dauguma žmonių filmus renkasi norėdami pailsėti, atsipalaiduoti ar tiesiog gerai praleisti laiką. Tačiau kartais filmas paliečia kur kas giliau. Kartais po filmo dar ilgai galvojame apie jo veikėjus. Supykstame ant vieno personažo, užjaučiame kitą, atpažįstame save tam tikrose situacijose arba netikėtai susiduriame su savo pačių išgyvenimais.
Būtent todėl filmai gali tapti ne tik pramoga, bet ir savęs pažinimo priemone. Žiūrėdami filmą dažnai tapatinamės su veikėjais. Stebime jų pasirinkimus, santykius, baimes, klaidas ir vidines kovas. Kartais jų istorijose atpažįstame savo gyvenimo patirtis. Galbūt atpažįstame savo vienišumą, santykių sunkumus, norą būti priimtam. O kartais susiduriame su klausimais, kurių vengėme.
Neatsitiktinai vieni filmai mus palieka abejingus, o kiti sukrečia. Dažnai stipriausią emocinę reakciją sukelia temos, kurios vienaip ar kitaip susijusios su mūsų pačių gyvenimu. Filmai taip pat leidžia saugiai susitikti su sudėtingomis emocijomis. Žiūrėdami veikėjo istoriją galime išgyventi liūdesį, netektį, pyktį, baimę ar džiaugsmą. Kartais būtent filmas padeda pajusti tai, kam kasdienybėje neleidžiame sau skirti dėmesio.
Dėl šios priežasties psichologijoje naudojama ir kino terapija. Jos metu filmai tampa priemone kalbėti apie žmogaus patirtis, vertybes, santykius ir vidinius konfliktus.
Svarbu ne tik tai, ką matome ekrane. Kartais daug svarbiau tampa klausimai, kurie lieka po filmo:
- Kurį veikėją labiausiai supratau?
- Kas mane labiausiai supykdė ar sujaudino?
- Kokias savo gyvenimo temas atpažinau?
- Ką šis filmas man priminė apie mane patį?
- Ką išsinešu į savo gyvenimą?
Kartais viena scena, vienas dialogas ar vieno žmogaus istorija padeda pamatyti save iš naujo. O savęs pažinimas dažnai prasideda būtent nuo tokių mažų atradimų.