Kai šeimoje trūksta stabilumo, aiškių ribų ar emocinio saugumo, vaikas prisitaiko prie aplinkos, kuri dažnai yra nenuspėjama. Jis mokosi stebėti, numatyti, reaguoti, o ne remtis savo poreikiais. Patirtis tampa fragmentuota: vienu metu gali būti artumas, kitu – atstūmimas, vienu metu ramybė, kitu – įtampa.
Tokioje aplinkoje formuojasi ne nuoseklus emocinis pagrindas, o prisitaikymo būdai. Vaikas išmoksta slopinti jausmus, perimti atsakomybę, kontroliuoti save ar situacijas, kad sumažintų chaosą. Šie būdai leidžia funkcionuoti vaikystėje, tačiau dažnai išlieka ir suaugus.
Suaugę alkoholikų vaikai (SAV) tai ne diagnozė, o vidinės patirties ir elgesio modelių rinkinys, susiformavęs disfunkcinėje šeimos sistemoje.
Dr. Janet G. Woititz knygoje „Suaugę alkoholikų vaikai“ išskyrė būdingus SAV bruožus:
- Suaugę alkoholikų vaikai nežino, koks yra normalus elgesys.
- Jiems sunku sumanymą įgyvendinti nuo pradžios iki galo.
- Meluoja ir tada, kai būtų lygiai taip pat paprasta pasakyti tiesą.
- Save smerkia nesigailėdami.
- Nemoka linksmintis.
- Save vertina labai rimtai.
- Jiems sunku palaikyti artimus santykius.
- Perdėtai reaguoja į nuo jų valios nepriklausančius pokyčius.
- Nuolat siekia būti pripažinti ir palankiai įvertinti.
- Dažniausiai jaučiasi esantys kitokie nei aplinkiniai.
- Nepaprastai pareigingi arba ypač nepareigingi.
- Nepaprastai atsidavę, net ir akivaizdžiai suvokdami, kad kitas asmuo ištikimybės nevertas.
- Jie yra impulsyvūs. Imasi veikti gerai neapsvarstę, kaip kitaip galėtų pasielgti ir kokios laukia pasekmės. Dėl impulsyvumo vėliau graužiasi, jaučiasi bejėgiai ir nekenčia savęs. Be to, jie įdeda nepaprastai daug jėgų šalindami savo elgesio pasekmes.
Vėlesni tyrimai šiuos bruožus iš esmės patvirtina ir leidžia juos suprasti plačiau:
- emocijos – sunku atpažinti, įvardyti, išreikšti ir reguliuoti jausmus;
- elgesys – svyravimas tarp impulsyvumo ir per didelės savikontrolės;
- santykiai – sunku kurti ir palaikyti artumą, būdingas lojalumas net žalinguose ryšiuose;
- savivertė – savigrauža, kaltė, savikritika, perfekcionizmas;
- vidinė būsena – nuolatinė įtampa, nerimas, padidėjęs budrumas;
- atsakomybė – polinkis prisiimti per daug atsakomybės, siekis kontroliuoti situacijas ir kitus.
Šie bruožai gali pasireikšti skirtingai, tačiau dažniausiai jie susiformuoja kaip prisitaikymas prie ankstyvos aplinkos, kurioje trūko stabilumo ir saugumo.
Svarbu suprasti, kad tai nėra charakterio trūkumai ar asmeninis silpnumas. Dažniausiai tai yra būdai, kurie kažkada padėjo prisitaikyti ir išgyventi sudėtingoje aplinkoje.
Dalis žmonių tik suaugę pradeda pastebėti, kad nuolatinis nerimas, sunkumai santykiuose, perdėtas atsakomybės jausmas ar nepasitikėjimas savimi gali būti susiję ne su tuo, kokie jie yra, bet su aplinka kokioje aplinkoje augo.
Praeities pakeisti negalime, tačiau galime geriau suprasti kaip ji pasireiškia šiandien. O supratimas dažnai ir tampa pirmu žingsniu pokyčio link.