Žmonės iš šalies dažnai klausia: „Kodėl ji tiesiog neišeina?“
Tačiau tie, kurie gyvena šalia priklausomybę turinčio žmogaus, žino, kad atsakymas nėra toks paprastas. Santykiai neprasideda nuo priklausomybės, konfliktų ar pažadų. Jie prasideda nuo meilės, bendrų planų, svajonių ir tikėjimo ateitimi. Todėl palikti tenka ne tik žmogų. Tenka atsisveikinti ir su viltimi, kad vieną dieną viskas bus taip, kaip buvo anksčiau. Brt deja, taip nebus.
Viltis. Daugelis artimųjų ilgą laiką gyvena tikėdami, kad situacija pasikeis. Po kiekvieno pažado atsiranda nauja viltis. Po kiekvieno blaivybės laikotarpio norisi tikėti, kad šį kartą jau pavyks. Ir ši viltis išlaiko santykius metų metus.
Kaltė ir atsakomybė. Dažnai žmogus pradeda jaustis atsakingas už kitą, galvodamas:
- Kas bus, jei išeisiu?
- Kaip jis gyvens vienas?
- Gal nepakankamai stengiausi?
- Gal turėčiau dar šiek tiek pakentėti?
Tokios mintys tampa sunkia našta ir čia svarbu prisiminti, kad nė vienas žmogus nėra atsakingas už kito priklausomybę.
Baimė pradėti gyvenimą iš naujo. Kartais žmones sulaiko ne tik jausmai, bet ir finansiniai sunkumai, bendri vaikai, būstas, nežinomybė ar baimė likti vienam. Po daugelio metų kartu net ir skaudūs santykiai gali atrodyti saugesni už nežinomą ateitį.
Gėda ir vienatvė. Priklausomybės problemos dažnai slepiamos. Žmogus ilgą laiką stengiasi išlaikyti šeimos įvaizdį, nepasakoti, kas vyksta namuose, ir susitvarkyti pats. Dėl to žmogus jaučiais vienišas, mano, kad jo niekas nesupras. Tačiau būtent kalbėjimas ir pagalbos ieškojimas dažnai tampa pirmuoju žingsniu pokyčių link.
Svarbu suprasti. Jeigu jums sunku priimti sprendimą, tai nereiškia, kad esate silpna. Jūs ilgą laiką gyvenote sudėtingoje situacijoje, kurioje susipynė meilė, viltis, baimė, atsakomybė ir skausmas. Ir šioje vietoje labai svarbu užduoti sau tinkamą klausimą, ne „kodėl aš neišeinu?“, o „ką man daryti, kad galėčiau pasirūpinti savimi ir savo vaikais?“