Rūpinimasis sergančiu artimuoju dažnai laikomas meilės ir atsidavimo išraiška. Tačiau apie tai, kaip jaučiasi pats slaugantis žmogus, kalbama gerokai rečiau. Daugelis artimųjų prisipažįsta, kad kartais jaučiasi pavargę, išsekę, suirzę ar net pikti. Ir labai dažnai po šių jausmų ateina kaltė: „juk jis serga, o ne aš“, „neturėčiau skųstis“ „turiu būti stipri,“ „negaliu pavargti.“ Tačiau rūpinimasis kitu žmogumi reikalauja daug jėgų. Ne tik fizinių, bet ir emocinių.
Slauga dažnai reiškia nuolatinį budrumą, atsakomybę, nerimą dėl ateities, pasikeitusį gyvenimo ritmą ir mažiau laiko sau. Ilgainiui žmogus gali pradėti jausti nuovargį, dirglumą, liūdesį ar bejėgiškumą. Ir tai yra normalu, nes slaugantysis irgi yra žmogus.
Tačiau kartais artimieji pradeda gyventi taip, lyg jų pačių poreikiai nebeturėtų reikšmės. Poilsis atidedamas vėlesniam laikui. Atsisakoma mėgstamų veiklų, susitikimų su draugais, net medicininės pagalbos sau. Ilgainiui toks gyvenimas išsekina ir fiziškai ir emociškai.
Rūpinimasis savimi nėra priešingybė rūpinimuisi kitu. Priešingai, kuo labiau žmogus išsenka, tuo sunkiau jam išlikti kantriam, dėmesingam ir padedančiam. Todėl svarbu leisti sau pailsėti, paprašyti pagalbos sau, pasakyti, kad man sunku. Leisti sau būti ne tik slaugytoju, bet ir žmogumi.
artais artimieji jaučia kaltę net pagalvoję apie poilsį ar laiką sau. Tačiau poilsis nėra išdavystė. Jis nėra meilės trūkumas. Tai būtina sąlyga tam, kad galėtume ilgiau rūpintis kitu žmogumi ir nepamesti savęs šiame procese.