Kai suserga vienas žmogus, dažnai suserga visa šeima. Žinoma, diagnozę gauna vienas asmuo. Tačiau ligos pasekmės paliečia visus, kurie gyvena kartu. Staiga pasikeičia įprasta gyvenimo tvarka. Atsiranda gydytojų konsultacijos, tyrimai, vaistai, nežinomybė ir laukimas. Pokalbiai namuose pradeda suktis apie ligą, gydymą ir ateitį. Šeima, gyvenusi įprastą gyvenimą, pradeda gyventi pagal ligos taisykles. Nesvarbu, ar tai onkologinė liga, demencija, priklausomybė, ar kita sunki diagnozė. Žmonės dažnai pasakoja, kad pirmomis dienomis sunku suvokti, kas vyksta. Atsiranda baimė, nežinomybė, pyktis, kaltė ar bejėgiškumas. Tenka mokytis gyventi kitaip. Keičiasi planai, įpročiai, vaidmenys šeimoje. Kartais vienas iš artimųjų tampa slaugytoju. Kartais vaikai per anksti prisiima suaugusiųjų atsakomybes. Kartais visa šeima susitelkia į vieną tikslą – išgyventi šį sunkų laikotarpį.
Tačiau kartu atsiranda ir kita rizika. Besirūpindami sergančiuoju artimieji dažnai pamiršta save. Jie stengiasi būti stiprūs, viską kontroliuoti, padėti, organizuoti, palaikyti. Ilgainiui gali atsirasti nuovargis, dirglumas, nemiga, nerimas ar emocinis išsekimas. Kartais žmogus net nepastebi, kad pagalbos jau reikia ne tik sergančiajam, bet ir jam pačiam.
Svarbu prisiminti, kad rūpinimasis savimi nėra savanaudiškumas. Ir kaltės jausti dėl to nereikia. Kai šeimoje atsiranda liga, pagalbos gali prireikti visiems šeimos nariams. Atviras kalbėjimasis, artimųjų palaikymas, psichologinė pagalba ar savitarpio pagalbos grupės gali padėti išgyventi laikotarpį, kuris dažnai tampa vienu sunkiausių šeimos gyvenime.
Liga pakeičia daugelį dalykų, tačiau ji neturi atimti teisės prašyti pagalbos, kalbėti apie savo sunkumus ir rūpintis ne tik sergančiuoju, bet ir savimi.